• Vilniuje siaučia geoauksarankiai

    Ar žinote tą jausmą, kai geriausia užuomina yra lobio autorius? Eidamas į lobio vietą jau žinai, kad ieškoti reikės ne lipnia juoda juosta apsuktų dėžučių nuo fotojuostelių. Chameleoniški, įmantrūs, įdomūs lobiai priverčia nudžiugti, o jei esate įsigyjęs narystę – padovanoti lobiui tašką.  Apie lobių gamybą pasakoja TA Gudaniukas  Tomas, kurį pelnytai galima pavadinti geokultūros Lietuvoje, ypatingai Vilniuje, kelėju ir puoselėtoju. 

    TA Gudaniukai.  Mes esam TA Gudaniukai: T – Tomas (aš), A – Anželika (mano draugė), Gudanis – mano draugės pavardė, tai kažkokių gudrybių slapyvardyje nėra. Pirmas įkvėpimo šaltinis.  Pamenu, dar prieš įsitraukiant į žaidimą (kuomet buvau matęs tik fotojuosteles) įsijungdavau žemėlapį, apžiūrėdavau aplink namus esančius lobiukus ir paskaitinėdavau kitų log‘us/atsiliepimus. Visi be išimties girdavo, tai ką paslėpdavo M@ndarin. Niekaip nesuprasdavau, koks stebuklas ten gali būti paslėptas, kad kitiems žaidėjams tai sukelia tiek gerų emocijų… Po to, kai jau pradėjau ieškoti lobių pats, prie mano favoritų prisidėjo dar vienas vartotojas – AZLT. Tik tuomet supratau, kad šis žaidimas daug daugiau nei fotojuostelės Tai galiu drąsiai teigti, jog pagrindiniai ikvepėjai pačiam imtis įrankių ir gaminti būtent ir buvo M@ndarin bei AZLT. Per vieną geo renginį teko garbė susipažinti su pastaruoju, lobių Dievu :D. Padėkojau jam už tai asmeniškai. Kiti lobių dievaičiai.  Rastų lobių skaičius nespindi, tačiau iš to ką su-

    3618743523_ef18fa33e6_b
    Asociatyvi nuotrauka

    radau galiu išskirti: AZLT, M@ndarin, Samiras, Terabaitas, MP-2… Juos ir pavadinčiau autoritetais lobių kūrėjų tarpe. Idėjos: lemputės virš galvos ir mylimas futbolas. Idėjos naujiems lobiams gimsta įvairiai, būna eini gatve, žiūri – puiki vieta, o to paslėpto daikto, kuris pritrauktų žmones neturi. Tuomet galvoji kas tai vietai tiktų, jei reikia eini kelis kartus, vaikštai ratais kvadratais aplink, laukdamas kol virš galvos užsidegs lemputė. Deja, būna ir taip, kad apsilankęs 5 kartus palieki tą vietą ramybėje, nes nieko doro nesumąstei, o po palange kabinti paprasčiausią dėžutę nesinori. Labai mėgstu futbolą, esu didelis Vilniaus Žalgirio fanas, todėl net 3 mano lobiukai gyvena prie stadionų. Didelę įtaką daro ir rasti lobiai, kartais „pasiskolini“ vieną kitą idėją.  Lobių lopšys – Vilniaus Gedimino technikos universitete. Patys lobiukai gimsta laisvu laiku mano darbo vietoje – VGTU, Mechanikos fakultete, Medžiagotyros ir suvirinimo laboratorijoje. O gaminami jie, galima sakyti, iš atliekų. Viskas kas lieka po darbų, po studentų laboratorinių ir keliautų į metalo laužą peržvelgiami ir išsirenku tinkamas žaliavas. Įrankių ir įrengimų laboratorijoje tikrai netrūksta, tad mano fantazijoms telieka įgyti fizinę formą.  Neįgyvendintų idėjų stalčius. Dažniausiai būna taip: kyla mintis ką gaminsi, smegeninėje viskas atrodo idealiai, nesunkiai pagaminama, o kai jau imiesi darbo žiūri kad ir tas nesigauna ir tas atrodo ne taip kaip norėjai…  Meti viską į stalčių ir sakai sau, kad to nebedarysi. Kadangi pradarius stalčių vis akis bado nebaigtas darbas, galiausiai neiškenti ir vėl grįžti prie to pačio. Šiuo metu namie ant fotelio tupi gal bent 10 pagamintų lobiukų, keli jau turi ir savo aprašymus, tačiau dar neturi vietos kur bus slepiami.  Visada laukiami vertintojai – vanagai.  Kuomet paslepiu naują lobį, pirmiausia laukiu, kol jį suras gausi Vanagai Team šeimyna, bei įvertins įdėtą darbą. Labai mėgstu, kuomet atsiliepimas būna daugiau nei vienas žodis „TFTC“, o kažkoks pasakojimas apie sukeltas emocijas, pačio lobio pliusai, bei trūkumai. Puikius komentarus raityti sugeba Vanagų šeimynos mama Jogailė. Geri atsiliepimai ir paremta kritika skatina kurti, bei slėpti toliau.Tomui gana gerai sekasi  – dažniausiai mįslingai dingsta tik pieštukai. Kaip tik buvau pagalvojęs, kad su maniškiais šiuo klausimu ganėtinai sekasi, nei vienas lig šiol dar nebuvo dingęs. Mįslingai reguliariai dingdavo tik pieštukai, kažkas, matyt, kolekcionuoja. Vieni buo to bando apsisaugoti uždėdami lobiukui premium statusą. Pats esu priešiškai nusiteikęs lobių skirstymui į kastas: „Tu gali surasti, o tau jau negalima, šalin nuo mano lobio“. Kiek žinau, lūžta bei dingsta ir premiumai, saugok tu juos nesaugojęs, toks jau tas žaidimas.“

  • Šįryt prie Prancūzijos ambasados rastas „sprogmuo“. Apie lobių paieškas

    Šį rytą Vilniuje, prie Prancūzų ambasados, po suoleliu buvo pastebėtas neaiškus radinys, manyta, kad sprogmuo. Ant kojų sukelti išminuotojai, ugniagesiai ir medikai. Pasirodo, kad tai tik dar vienas lobis, kuriais susidomėti teko visai neseniai. Surūdijusiuose lietvamzdžiuose ir po gatvėmis besitęsiančiuose niūriuose lietaus kolektoriuose,  medžių viršūnėse, ramybe dvelkiančiose šventovėse, prie Prezidentūrų ir Seimų, Antarktidoje ar kitoje gatvės pusėje esančiame kieme – lobių galima rasti visur. Šią minutę iš viso 2,051,834 visame pasaulyje. 21 mano „sąskaitoje“.

    Apie šį lobių ieškojimą  (taip geocaching‘ą vadinsiu toliau) pirmą kartą išgirdau gal prieš metus. Tiesa, miglotai – kažkas kažkur kažką slepia, kažkas kažkur kažką randa. O pasirodo žaidimo principas gana paprastas – žmogus užsiregistruoja svetainėje, kurios žemėlapyje mato visus lobius – įvairių dydžių ir išmatavimų dėžutes, viduje slepiančias lapelį, dažniausiai rašymo priemonę (jei jos nėra, svetainėje nurodoma santrumpa BYOP – bring your own pen) ir kokį nors daikčiuką: ženkliuką, iš klaviatūros išluptą raidę, monetą, atšvaitą ir kt. Pasinaudojęs duotomis koordinatėmis ir išmaniuoju telefonu ar gps įrenginiu žmogus suranda lobį, ant lapelio užsirašo savo slapyvardį, jei patinka rastas daikčiukas jį pasiima ir padeda kitą. Grįžęs namo pasižymi oficialioje geocaching svetainėje. Tą gali padaryti ir per išmanųjį telefoną.

    officiallogbook1

    Pasaulinė „mada“, aplenkusi septynias šalis 

    Ši veikla atsirado 2000-ųjų gegužę, Dave Ulmer sumanius patikrinti, ar kariniams tikslams naudota GPS technologija naudojama ir kasdieniniame gyvenime. Paslepė keletą daiktų miške, paskelbė apie juos internete, o keli žmonės juos surado. Visgi, D.Ulmer naujo dviračio neišrado. Panašus užsiėmimas gyvuoja jau nuo 1854 metų, vadintas „letterbox“.

    Kelias valandas galima praleisti vien tyrinėjant lobinį žemėlapį. Koreliacija gana nuspėjama- didmiesčiuose lobių daugiausia. Pasaulinis žemėlapis irgi labai nestebina. Gal bus įdomu, kad Vokietijoje preliminariais skaičiavimais lobių galima rasti kone kiekviename kvadratiniame kilometre (0,7/kvm2). Pagal skaičių ji užima antrą vietą pasaulyje, pagal tankumą – greičiausiai pirmą. Sunku pasakyti, kaip yra su nykštukinėmis valstybėmis. Lietuva paskutiniais oficialiais vasario mėnesio duomenimis buvo 32 vietoje iš 237.

    Lietuva_geo

    Vos septynios šalys neturi nė vieno lobio.  Nuspėjama, kad viena iš tų šalių yra Šiaurės Korėja. Įdomu, kad Pietinė su savo  5873 lobiais užima 24 vietą. Žemėlapyje dėmesį atkreipia Latvijos siena,  su daugybe mėlynų kvadračiukų, reiškiančių lobius, kurių radimui, reikia išspręsti tam tikrą užduotį. LV patriots- entuziastų grupelė, sukurdama ilgą daugiafunkcinį uždavinį, paminėjo Latvijos nepriklausomybės dieną. Pavyko susisiekti su entuziastais. Jie verti atskiro įrašo. Bus.

    Savo kailiu

    Nepaisant to, kad Lietuvoje apie šią orientacinio atmainą technologijų megėjams straipsnių ar tinklaraštininkų įspūdžių radau nemažai, o dabar, po įvykio prie ambasados jų tik padaugės (labai tikiuosi, kad šis įvykis turės įtakos veiklos populiarinimui, o ne lobių naikinimui…),  esmę sužinojau atsitiktinai, benaršydama internete. Iki tol buvau žiobarė arba muglė. Kaip J.K.Rowling „Haryje Poteryje“ vadina žmones, nežinančius apie magijos pasaulį, taip ir lobiautojai vadina žmones, nieko nežinančius apie šią veiklą.  Ši veikla kažkodėl iškart patraukė ir nudžiugino – tuoj atšils ir bus ką veikti. Apleisti pastatai jau buvo kiek pabodę – įdomesni išvaikščioti kiaurai išilgai…  Pirmasis žygis buvo jau kitą dieną – su draugais šukavome Žvėryno mikrorajoną. Radome penkis lobius. Antras kartas,  nuvedė į neaiškų rajoną, kuriame pasitiko daugiabutis su aptverta erdve šuniui. To matyti dar neteko! Visgi nepasisekė – nukeliavę į vietą supratome, kad teks kabarotis po purvinu pėsčiųjų tiltu, rūbai visgi nebuvo tam tinkami…

    Aprasas

    Rankas kaišioti lobiautojui teks dažnai, tad tam tikslui pasirūpinome darbinėmis pirštinėmis. Net galiu pasakyti, kad užsiėmimas tapo kasdienybės dalimi – per pertraukas tarp paskaitų su kurso drauge ir draugu šniukštinėjome arčiausiai esantį Užupį. Praėjusį penktadienį kaip tik teko lankyti centre esančius lobius, tiesa, Sirvydo skvere esantį palikome kitam kartui. Gaila, bet specialiosios tarnybos jį sunaikins ir užsirašyti jame nebeteks. Momentinis užsidegimas gal? Ar atsibos? Šiaip ar taip, pasaulio rekordas 84 000 geocatch’ų ir jis rodo, kad šis pomėgis gali taip lengvai nepabosti.

    Ar neieškai, ko nepametei? Lobiautojų etikos niuansai

    Šio klausimo negirdėjau, bet jį yra tekę išgirsti kitam lobinėtojui, ir manau ne vienam, ne dviem. Jei būtų geocacherio etikos kodeksas, jame neabejotinai, jei ne pirmas (neatkreipk praeivių „žiobarų“ dėmesio), tai antras tikrai būtų punktas „neslėpk privačiose teritorijose“. Kol kas tai nerašytos taisyklės. Prisimenu vieną, gaila, bet patį nesėkmingiausią lobį, kuris buvo paslėptas kažkur kieme. Jo ieškojome dvi dienas. Antrą prie mūsų priėjo senyvo amžiaus vyras, matyt pastebėjęs mus pro langą, ir sutrikęs paklausė „Kame reikalas?“. Dvelkė įtarumu. Išsigandęs. Nesumojom, ką atsakyt. Nutolo. Ne juokas, kai kas savaitę ateina bent po kelis žmones, šniukšinėjančius kiekvieną kampą… Juolab, kad tądien, prieš išeidami nieko neradę, sutikom dar du lobinėtojus, traukiančius į paieškas.  Tame pačiame kieme pakalbino kitas, tik šįkart malonus vyras su vaiku, kuriam papasakojom apie pramogą. Gal net susidomėjo.

    Užsiėmimas gali būti pavojingas

    TRADICINĖ LOBIŲ DĖŽUTĖ NUO 35MM FOTOJUOSTELĖS. LAPELIAI, PIEŠTUKAS. KOMPLEKTE TRŪKSTA Į KADRĄ NEPATEKUSIOS MONETOS SU SIMO JASAIČIO ATVAIZDU.

    TRADICINĖ LOBIŲ DĖŽUTĖ NUO 35MM FOTOJUOSTELĖS. LAPELIAI, PIEŠTUKAS. KOMPLEKTE TRŪKSTA Į KADRĄ NEPATEKUSIOS MONETOS SU SIMO JASAIČIO ATVAIZDU.

    Šioje veikloje pasitaikė ir mirties atvejų. Svarbu atkreipti dėmesį į informaciją – sunkumą rasti (žymi žvaigždutės prie difficulty), pastangas (žymi žvaigždutės prie terrain.) Svarbu, nes kelios žvaigždutės prie terrain gali reikšti, kad be specialios įrangos, pavyzdžiui alpinistinės, ar net nardymo, bus sunku. Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į konteinerio dydį. Micro gali reikšti, kad konteineris bus vos 2-3 centimetrų dydžio. Lobiautojų tarpe jis dar vadinamas nano.    Tiesa, užsiėmimas ugdantis atidumą. Ne kartą ir ne du prabėgom perskaitę užduotį, ar neužsirašę užuominos klajojome, ar net grįžom be lobio (jei konkrečiau tai kalbu apie Lukiškių aikštės lobį. Užuomina Šiaurės vakarai. Bet yra ir QR kodo paveiksliukas, kurį, norint rasti lobį, nuskanuoti būtina…)

    Dabar aišku, kur A.Domaševičiaus gatvė, ar Pilaitėje bažnyčia

    paieskos

    Man geocaching veikla yra pirmiausia edukacinis užsiėmimas, padedantis daug geriau pažinti miestą (ateityje, manau, bus progų pasiganyti ir gamtoje). Kažkada šyptelėjom, kad dar kiek lobių ir galėsim taksistais dirbti. Užteko kelių naujų geocachų ir jau žinau, kur Skroblų gatvė, ar, pavyzdžiui, kur Pilaitėje yra bažnyčia, kur A.Domaševičiaus, ar O.Milašiaus gatvė ir kaip iki jų nusigauti. Neatmetu galimybės ateityje prisijungti prie daugybės pasaulio gyventojų, kurie kelionių maršrutus sudarinėja, atsižvelgdami į lobių išsidėstymą. Tiesa, visai smagu – prie objekto, šalia kurio yra lobis, dažnai pateiktas jo aprašymas. Objektai irgi parenkami žymesni ar įdomesni. Vartotojas ly2kw nusprendė objektą prie Prezidentūros įrėminti šiek tiek neįprastai ir esmine informacija laikė ne istoriją ar pan., o dažną užsieniečių šlapinimasį ant Prezidentūros sienų…  Neturintiems išmaniojo telefono, kaip aš, kartais gali užtekti google žemėlapio, arba draugo su išmaniuoju.

    Visą informaciją galima rasti oficialioje geocaching svetainėje.

    Straipsnį šią savaitę žadu papildyti nuotraukomis iš kelionių ir šiaip pastebėjimų. Pabaigai – Sietle entuziastai padarė taikingą lobį:

    taika

    Šaltinis: Rūta Staniulytė

  • Minska Blogas: Geocaching

    Jau prieš daugelį savaičių norėjau parašyti apie naują veiklą, kuria užsiiminėju, tačiau norėjau parašyti gerai ir tai atrodo kaip didelis darbas, o dabar vasara ir šiek tiek tingisi, todėl gan senokai ir apskritai čia kažką rašiau.

    O nauja veikla – geocaching’as. Jei kas nežinote (o tikriausiai yra gan daug žmonių, kurie apie tai nežino), geocaching’as, jei trumpai apibūdinti, yra lobių paieška. Aišku, nėra ten kokių piratų žemėlapių, ne – juk XXI amžius – naudojame GPS. Sportas tiems, kurie negali be technologijų. 🙂

    Visas šis dalykas atsirado 2000 metų gegužės 3 dieną, kai Dave Ulmer nusprendė patikrinti ar tikrai iki tol tik kariniams tikslams naudota technologija tapo atvira visiems žmonėms. Jis paslėpė keletą daiktų miške ir paprašė kitus žmones pabandyti juos surasti naudojantis GPS navigatorių. Ir taip per 3 dienas „lobis“ buvo rastas pora kartų. Negaliu neįdėti EEVblog’o video apie tai:

    Šiomis dienomis tų geocache’ų yra daugybė. Milijonai visame pasaulyje. Net  Antarktidoje yra keliolika! Visoje Lietuvoje irgi nemažai. Atrodo, net Vilniuje yra apie 1100, o jūs dar nematėte Vokietijos! Matyt cache’as paslėptas kas du metrus ten. 🙂 O jei norite pamatyti kur tie lobiai paslėpti, užeikite į geocaching žemėlapį. Manau, nustebsite. Taip pat reikėtų paminėti žmones, kurie užsiima šiuo sportu. Aš daug patirties neturiu, kol kas esu ieškojęs ir radęs lobius tik Vilniuje, bet kiekviename lobyje esančioje knygutėje, taip vadinamame logbook’e, būna pasirašę šimtai žmonių. Kai kur tai būna turistai, atvykę ir čia suradę lobį (kai kurie būna ir važiuoja vos ne vien tik pageocachint ir tuo užsiminėja visą dieną), bet dažniausiai tai būną vietiniai žmonės, kurių yra visai nemažai. Užvakar beieškodami lobio pirmą kartą sutikome kitus geocachintojus. Deja, net bendrom pajėgom cache’o neradom, bo labai jau gudriai paslėptas. Arba dingęs… Bet labiau tikėtina, kad gudriai paslėptas, nes kai kurių žmonių išmonė būna neįtikėtina ir lobiai gali būti labai gerai paslėpti ten, kur niekas net nepagalvotų. Iš esmės, taip ir reikia slėpti, nes jeigu cache’ą randa nieko nežinantis žmogus, jis gali tiesiog jį pasiimti, išmesti, arba kur nors ne ten padėti, todėl geocachintojams kartais reikia labai atsargiai ieškoti lobio, kartais net atidėti paiešką kitam laikui, kai nebebus daug žmonių toje vietoje. Tačiau ne visada išeina būti nepastebėtam ir jei matote, kad kažkoks muglis (muggle – šitaip geocachintojai vadina paprastus žmones, kurie nežino apie geocachinimą) susidomėjęs žiūri ką jūs ten darote, geriausiai paaiškinti apie šį žaidimą. Taip gal net ir pritrauksite daugiau žmonių į šią veiklą. 🙂

    O ši veikla yra labai nebloga vien dėl to, kad ištempia į lauką, o be to, kartais reikalauja protinių pastangų, nes, kaip jau minėjau, kartais cache’ai būna paslėpti labai neįprastose vietose ir kad juos rasti reikia pastabumo ir kritinio mąstymo. Dažniausiai lobis nebūna paslėptas ten, kur gali sušlapti – reikia ieškoti kokios užuovėjos. Kartais labai padeda duodamos užuominos. Tačiau šiek tiek pagalvoti reikia. O taip pat šis dalykas yra sportas, nes geocache’ai būna paslėpti visai ne šalia vienas kito, tai iki jų dar reikia ir nueiti, arba nuvažiuoti su dviračiu (kas, mano manymu, yra efektyviausia priemonė). Aišku, iki kur toliau esančių geocache’ų nebūtina eiti arba minti, mašina taip pat galima važiuoti, bet dažniausiai vistiek teks išlipti ir pasivaikščioti – pasportuoti, ar bent jau prasimankštinti, pajudinti kaulus ir pabūti lauke. Ir vos neužmiršau paminėti, kad geocache’ų tikslas yra parodyti gražias vietas. Vilniuje nemažai galima rasti geocache’ų ten, kur matosi graži miesto panorama, arba prie kokio nors paminklo. Taip pat ta vieta, kur paslepiamas lobis, gali būti kažkuo ypatinga cache’o šeimininkui ir jis galbūt nori ja pasidalinti su kitais.

    Na, o dabar reikia parašyti apie save, ar ne? 🙂
    Yra toks ženklukas:

    Ir  čia rašo, kad aš radau 45 cache’us ir nė vieno nepaslėpiau. 45 rasti lobiai nėra labai daug, kai kurie yra radę šimtus, tūkstančius, bet aš gi neseniai tepradėjau. Kaip jau sakiau, kol kas esu ieškojęs tik Vilniuje, bet ir čia yra tiek vietų, kad oho! Į kai kurias vietas, rodos, gyvenime nebūčiau lindęs, jei ne geocachinimas. Viena iš tokių vadinasi Extreme series: Super Mario. Gal tai prastas lobis kaip pirmam kartui nes yra šiek tiek ekstremalus, bet man tai yra matyt labiausiai jaudinatis nuotykis bent jau šiais metais. Pasiimkite guminius batus (mes neturėjom, tai teko šlapti, bet tai tik dar labiau padarė šį nuotyki įsimintinesniu ir labiau jaudinančiu), žibintuvėlius,  darbines pirštines ir savo draugę (dėl dar geresnių emocijų ir dėl to kad vienam ten nelabai būtų saugu eiti) ir pirmyn! Teks paėjėti kilometrą, o gal ir daugiau, bet pabuvosite labai neįprastoje vietoje. Tai va, šis nuotykis gerai įsirėžė man į atmintį. Yra dar neblogų vietų, bet jas atraskite patys. O kur aš buvau galima pamatyti čia:

    Visur, kur yra šypsenėles, ten radau cache’ą. Atrodo nemažai, bet dar daugybė liko. Dabar nebereikia galvoti kur važiuoti su dviračiu pasivažinėti. Susidarom maršrutą ir pirmyn į nuotykius!

    O dabar apie įrangą:

    Pradėsiu nuo aprangos. Dažniausiai galima išsiversti su įprasta apranga, tačiau tikrai neverta demonstruoti madų. Geriausiai paprasti drabužiai, kurių nebūtų gaila išpurvinti ar suplėšyti. Jei lobis miške, gal visai nieko ir ilgos kelnės, nes ten visokie vabalai, erkės… Na žinote. 🙂 Dėl to praverčia ir purškalas nuo uodų, erkių ir ten visokių kitų bjaurybių. Aišku, vargu ar pageocachint išeis be GPS imtuvo. Pats dabar darau savo dviračio spidometrą su GPS, tai ten bus labai paprastas navigatorius – rodys tik koordinates. Kitas lygis yra automobilinis navigatorius. Jis turi žemėlapį, o taip daug lengviau susiorientuoti. Šitokį aparatą mudu su draugu Tomu (Labas! 🙂 ) ir naudojam. Na, o jei norite pilnos automatizacijos – naudokite išmanųjį telefoną. Ten ir specialios programėlės yra, galima tiesiog lauke susirasti naują cache’ą. Šitokį būdą išbandžiaiu vakar su kolega ponu Roku (Labas! 🙂 ) Tik man atrodo, kad automobilinis GPS navigatorius rodo šiek tiek tiksliau. Na, bet čia tik man taip pasirodė. Beje, naudojant ne telefoną, arba neturint interneto labai praverčia aprašymai. Juos galima atsispausdint cache’o puslapyje arba, jei gaila popieriaus ar medžių, susidaryti pačiam. Ten būna nurodytas pavadinimas, koordinatės, aprašymas, kita informacija, užuominos. Šitie dalykai labai reikalingi ir be jų nieko neišeitų – juk kokia nauda iš GPS, jei nežinai koordinačių kur reikia eiti?

    Taip pat praverčia buteliukas gėrimo. Jei manote, kad užtruksite, galite ir sumuštinį pasidaryti. Kartais parduotuvė būna gan toli. Taip pat praverčia darbinės pirštinės, nes būna, kad tenka liesti ne itin švarius daiktus, braukti per voratinklius, arba laikytis už šiurkščių paviršių. Taip pat, kai kur gali praversti laipiojimo įranga ar bent jau virvė. Ir vos ne būtina turėti pigių daikčiukų. Nes jei ką nors iš cache’o paimi, reikia atgal įdėti kažką panašios ar didesnės vertės. Dažniausiai tai būna visokie niekučiai: žaisliukai, kortelės, pakabukai, monetos. Šitaip ir šlamšto namuose bus mažiau. Na ir aišku, visam šiam turtui nešioti reikalinga kuprinė.

    Na štai, rodos, prirašiau nemažai ir, atrodo, viską, ką norėjau paminėti, paminėjau.

  • Smagus savaitgalis Vilniuje: A. Tapinas su šeima ieško lobių

    „Vaikus reikia auklėti per žaidimus“, – tvirtai įsitikinęs žinomas televizijos laidų vedėjas, žurnalistas Andrius Tapinas (35 m.), jau kurį laiką drauge su žmona Rasa (34 m.) ir dviem vaikais – Vasara (10 m.) ir Vakariu (9 m.) laisvalaikį leidžiantys gamtoje ieškodami lobių.

    Savaitgalis su šeima Vilniuje ir Londone – lrytas.lt sumanė palyginti, kaip smagiai lietuviai gali leisti poilsio laiką Lietuvos sostinėje ir Jungtinėje Karalystėje. Apie savo savaitgalį lrytas.lt žurnalistams pasakojo Vilniuje gyvenantis žurnalistas Andrius Tapinas, o specialų reportažą iš Londono apie Liaukevičių šeimos iškylą parengė Tadas Kazakevičius.

    Lobių paieškos, arba kitaip „geocaching“, – tai pasaulinis amerikiečių sukurtas žaidimas, savo gerbėjų radęs visame pasaulyje. Šiuo metu jį žaidžia maždaug 5 mln. žmonių.

    Žaidimas sugrąžina į vaikystę, kai daugelis, prisiskaitę pasakų ir nuotykių kupinų knygų, puldavo ieškoti neva piratų ar plėšikų paslėpto aukso. Prie šios vaikystės idėjos prijungus naująsias technologijas pavyko sukurti pramogą ne tik mažiesiems, bet ir aktyvų gyvenimo būdą mėgstantiems suaugusiesiems.

    Viskas, ko reikia, – tai prietaisas, kuris padėtų orientuotis koordinatėse. Tam puikiai tinka GPS imtuvas arba išmanusis telefonas, kuriame veiktų navigacinė sistema. Žaidėjams reikia užsiregistruoti pasauliniame lobių ieškotojų tinklapyje geocaching.com. Jame galima rasti visus pasaulio lobius – nuo Antarktidos iki kokio nors užkampio nedideliame Lietuvos mieste. Užsiregistravus galima gauti koordinates ir pasirinkti norimą kryptį.

    Dažniausiai lobiai būna paslėpti tokiose vietose, kurios yra labai gražios arba turi kokią nors kultūrinę ar istorinę prasmę. Patys lobiai nėra vertingi – plastikinėje, nuo lietaus ir sniego apsaugančioje dėžėje būna paslėpta įvairių niekučių ir specialus žurnalas, kurio pasiimti negalima – radus lobį jame reikia užsiregistruoti.

    Norint rasti lobį kartais tenka kaip reikiant paplušėti – gali tekti ir kur įlįsti, užsiropšti ar net panerti kelis metrus po vandeniu. „Būna, kad ir nieko nepavyksta rasti. Sykį viename apleistame dvare kelias valandas su žibintuvėliais šmirinėjome, ir nieko. Dar viena mūsų šeimos neįvykdyta misija – lobis prie Žirmūnų tilto, keturis kartus ten buvome, tačiau rasti niekaip nepavyko“, – mintimis dalijasi jis.

    Kaip sako pats A. Tapinas, vienu šūviu galima nušauti du zuikius – tai ir atrakcija, žaidimas, o kartu lobių ieškotojai pamato ir gražių vietovių, susipažįsta su apylinkėmis. „Nors esu gimęs ir užaugęs Vilniuje, per šį žaidimą atradau daug neįtikėtinai gražių vietų: įspūdingų bažnyčių, įdomių urvų, požemių, nuo karo išlikusių tunelių“, – teigia jis.

    A. Tapinas prisiminė dalyvavęs ir itin ekstremalioje lobių paieškoje. Šalia užmūryto caro laikų tunelio Paneriuose jam teko pasijusti, kaip jis pats sako, lyg kapų plėšikės Laros Kroft kailyje. „Turėjome perlipti ne vieną tvorą, spygliuota viela apjuostą sieną, smėlio tunelį, praeiti pro šikšnosparnių koloniją“, – prisimena pašnekovas tąkart supratęs, kad nors pirmą etapą įveikė, tačiau norint pasiekti finišą, jam teks čia sugrįžti dar kartą – kitaip apsirengus ir specialiai pasiruošus.

    Tiesa, būna ir neįprastų lobių. Vieni jų – tokie, kuriuos radęs turi atlikti kokią nors užduotį, įvykdęs ją gauni kitas koordinates, o ten nuvykęs – dar vieną užduotį. Tai – vadinamas „kelių pakopų“ lobis. Dažniausiai tokia paieška turi kokią nors temą, pavyzdžiui, jų beieškodamas gali apeiti gražiausiais Vilniaus senamiesčio vietas.

    Dar vienas įdomus dalykas – keliaujantys lobiai. „Specialus daikčiukas keliauja po visą pasaulį, o jį radę entuziastai perduoda toliau. Jis turi savo registracijos numerį, todėl galima žinoti, kuriose šalyse jau yra pabuvojęs“, – pasakoja A. Tapinas.

    Žurnalistas prisiminė istoriją, kai sykį lietuviai išspausdino specialią monetą, kuri tokiu būdu turėjo nukeliauti iki Naujosios Zelandijos. Kol pasiekė numatytą vietą, moneta pabuvojo Vokietijoje, Slovakijoje, Saudo Arabijoje. „Dabar monetą bandoma sugrąžinti atgal į Lietuvą. Tai velniškai įdomus geografinis žaidimas!“ – entuziastingai sako žinomas televizijos laidų vedėjas.

    A. Tapinas pripažįsta, kad vaikams tokie žaidimai – puiki pažintinė auklėjimo priemonė: „Pavydžiu užsieniečiams, turintiems daug interaktyvių muziejų, kuriuose, norint suprasti tam tikrų dalykų esmę, reikia juos pačiam paliesti, pačiupinėti, pasukioti. Lietuvoje tokių – vos keli. Galbūt todėl vaikams užsiimti tokiais geografiniais žaidimais patinka labiau, nei stebėti daiktus už stiklo.“

    Pašnekovas įsitikinęs, kad norint smagiai praleisti laiką nebūtina turėti daug pinigų – svarbiausia turėti noro. Pagerėjus orams galima įsimesti vieną kitą žaidimą, kurie, pasak A. Tapino, yra geriausia bendravimo su vaikais priemonė. Tokie žaidimai vaikams sukelia daug teigiamų emocijų.

    „Kai su šeima išsiruošdavome į kokį nors istorinį žygį ar muziejų, vaikai jau po pusvalandžio pradėdavo ieškoti priežasčių, kaip nuo tokios „katorgos“ išsisukti. Tai jiems pradėdavo koją skaudėti, tai galvą – vis kas nors ne taip“, – šypsosi A. Tapinas ir pasijuokia, kad panašioje situacijoje turbūt yra tekę atsidurti daugeliui tėvų.

    Pašnekovo nuomone, nematydami tikslo ką nors daryti vaikai greitai praranda susidomėjimą. „Noras surasti lobį jiems tampa fantaziją žadinančiu iššūkiu. Šiam žaidimui paskiriame po kelias valandas. Būna, kad jau aš pats kojų nebepavelku, o vaikai mane ragina žaisti toliau“, – linksmai pasakoja žurnalistas. – Dažnai nusistatome kokius penkis tikslus, tačiau randame dažniausiai kokius tris–keturis. O kaip susinerviname, jei nepavyksta!““ – juokiasi jis.

    Lobių paieškomis susidomėjęs A. Tapinas sako, kad Lietuvoje taip pat egzistuoja aktyviai veikianti iniciatyvinė grupė, rengiami susirinkimai, suvažiavimai. Šiuo metu Lietuvoje yra paslėpta maždaug 1,4 tūkst. lobių, kuriuos, vadovaudamiesi nustatytomis taisyklėmis, paslepia patys bendruomenei priklausantys nariai. Nemažai lobių ieškotojų susibūrę Latvijoje bei Suomijoje, pagrindiniai dalyviai – šeimos su vaikais.

    Monika Svėrytė, LRytas.lt

  • „Geocaching“ – pirmyn į lobių paieškas

    Nekalbėsime apie auksą ir sunkias, prikrautas turtų bei užkastas po žeme, skrynias. „Geocaching“ slepia daug didesnius lobius: pažinimą, bendravimą. Pavasaris, lauke šilta, nebėra balų. Gal pats laikas išbandyti? Jaunimogidas.lt pristato „geocaching“ žaidimą. Beje, kartu su lobių ieškotoju Giedriumi Stankausku sudalyvavo vienoje paieškoje ir dalinasi naujais atradimais.

    Kaip žaisti?

    Po žaidimo pavadinimu „Geocaching“ slepiasi du angliški žodžiai: „geo“ – geografija, „cach“ – slėptuvė. Pavadinimas ir atspindi visą žaidimo esmę: žaidėjai slepia ir ieško vieni kitų lobių. Dėl ko varžomasi? Dėl akiračio plėtimo, aplinkos pažinimo, azarto. Materialių prizų nėra. Nebent rastas lobio turinys. Tačiau jeigu radėjas nutaria pasiimti turinį, turi jį pakeisti kitu.

    Lobių ieškotojais gali tapti bet kas – pakanka užsiregistruoti pasauliniame „geocaching.com“ tinkle. Taip pat reikia turėtu navigacijos imtuvą (GPS), kuris dabar yra beveik kiekviename išmaniajame telefone.

    „Geocaching“ vienija viso pasaulio žaidėjus. Šiame puslapyje registruojamos koordinatės, kur yra paslėpti lobiai. Jie yra skirstomi pagal šalis, miestus, dydžius, prieinamumą. Vien tik koordinačių nepakanka lobiui rasti – reikia ir pastabumo. Kartais lobis gali būti paslėptas medžio drevėje ar nebenaudojamame šulinyje… Tai priklauso nuo slėpėjo vaizduotės.

    Tik paslėpti lobio nepakanka. Žaidėjas, nusprendęs, kad nori paslėpti lobį, turi sugalvoti vietą. Paslėpęs – nustatyti koordinates ir jomis pasidalinti pasauliniame „geocaching.com“ tinklalapyje. Taip pat ir suradus lobį reikia pasižymėti svetainėje, kad lobis rastas. Beje, prie kiekvieno lobio būna paliktas blankas ir pieštukas, kad radėjas galėtų pasižymėti, kad būtent kada ir kieno lobis buvo rastas.

    Ką galima rasti ieškant lobio?

    Lobio turinys priklauso nuo jo dydžio. Jeigu labai mažas – tai jo viduje bus tik blanknotas ir pieštukas. Didesniuose lobiuose slepiamos įvairios smulkmenos: pakabukai, ženkliukai, alaus kamšteliai. Svarbiausia – ne lobio turinys, o visas ieškojimo procesas.

    Pasiryžus ieškoti lobio, nesvarbu ar tolimame mieste, ar savoje gatvėje, galima aptikti iki tol nematytų dalykų. Galbūt daug metų gyvenate tame pačiame rajone ir nežinojote, kad visai netoliese yra įdomių architektūrinių objektų, retų augalų ar apleistų bunkerių? „Geocaching“ žaidimas padeda geriau pažinti savo aplinką.

    Lobių paieškos su Giedriumi Stankausku

    Gražią pavasario popietę Jaunimogidas.lt žurnalistė susitiko su jaunu verslininku Giedriumi Stankausku ir leidosi į naujo lobio paieškas. Vyras džiaugėsi, kad lobis tik prieš porą valandų paslėptas ir yra Vingio parke. Bet nesitikėjo būti pirmas jį aptikęs, nes patys aktyviausi nariai vos tik pamato, kad užregistruotas naujas lobis, iš karto skuba ieškoti.

    Anot Giedriaus, Lietuvoje pačių aktyviausių „geocecherių“ branduolį sudaro trylika žmonių. Daugam jų – vyrai. Lobių ieškotojas mano, kad šis žaidimas yra nemoteriškas: kartais tenka bristi ar šliaužti purvinais takais, lipti į medžius ar pastatus…

    Naujojo lobio nepavyko aptikti pirmiems, bet Giedrius buvo trečiasis, kuris įrašė save į radėjų sąrašą. Beje, antroje vietoje puikavosi merginos „nick’as“. Reikia pabrėžti, kad vien tik navigacijos lobiui rasti nepakanka: ji nuveda į vietą, tačiau tiksliai nenurodo, kur yra slepiamas lobis. Todėl dažniausiai prie pateiktų koordinačių yra ir užuomina.

    Daugiau kaip metus lobių paieškomis užsiimantis Giedrius juokavo, kad praeiviams „geocecheriai“ kartais atrodo kaip keistuoliai. Pvz., kartą vyras su draugu ieškojo lobio, paslėpto spynoje ant tilto. Įsimylėjėliai ar jaunavedžiai mėgsta prie tiltų kabinti spynas, tuo pasinaudojo ir išradingas lobio slėpėjas. Užuominoje buvo nurodytas spynos gamintojas, bet, kaip paaiškėjo, dauguma spynų buvo to paties gamintojo. Todėl ieškotojams teko užtrukti tikrinant visas spynas, kol rado reikimą. Praeiviams iš tikrųjų gali komiškai atrodyti suaugę vyrai, kurie tikrina kiekvieną spyną, ją paliesdami ir pasukiodami. Ir tai tik viena iš situacijų. Dažniausiai „geocecheriai“ stengiasi būti paslaptingi, kad smalsuoliai, nieko nenuprantantys apie žaidimą, nepastebėtų lobio ir jo nepasiimtų.

    Giedrius pasakojo, kad „geocecheriai“ ne tik lobių ieško, tačiau ir renkasi į susitikimus, kurie būna skelbiami „geoceching.com“ svetainėje. Šis žaidimas vienija bendraminčius, skatina keliauti. Aktyviausi Lietuvos lobių ieškotojai balandžio pabaigoje planuoja vykti Tamperę, Suomijoje, „lobiauti“.

    Miglė Narkevičiūtė, Balsas.lt

  • „Geocaching“ arba lobio paieškos su GPS

    Skaitytojai, kurie augo tais gūdžiais laikais, kada kompiuterių kiekvienuose namuose dar nebuvo, o Lietuvoje animacinius kanalus matė nedaugelis, tikriausiai kieme žaisdavo iki sutemų. Šis žmonių ratas prisimena paslaptingus lobius, kuriuos reikėdavo užlasti kur po obelim ir niekam niekam nerodyti. Galbūt tik geriausiam draugui.

    Prisimenate tą stebuklą, kada nuvalius žiupsnį žemės atsiverdavo magiškas stiklelis po kuriuo glūdėjo iš kaimynės darželio vogtos gėlės, vienas perlas iš mamos karolių ir sena moneta. Mes tokius vadindavome sekretais. O kur dar istorijos apie negyvenamas salas ir piratų lobynus… Stebuklų pasiilgę žmonės lobių ieško ir dabar, ne tik ieško, bet ir slepia. Ir dar GPS įrenginį arba išmanųjį telefoną nešiojasi.

    Modernios lobių paieškos vadinamos geocatching (plačiai priimto lietuviško atitikmens nėra). Tai žaidimas, kurio metu reikia surasti (arba paslėpti) lobį naudojantis GPS (angl. Global Positioning System) – visuotine padėties nustatymo sistema. Tereikia užsiregistruoti viename iš daugelio šiam žaidimui skirtų tinklapių, išsirinkti šalį, kurioje ketinate žaisti ir pradėti. Internetiniame tinklapyje dažniausiai rasite koordinates ir lakonišką užuominą, kur ieškoti lobio. Lobis (geocach ar tiesiog cach) dažniausiai yra vandeniui nepralaidi dėžutė, kurioje rasite rašymo priemonę, popieriaus ir nedidelį suvenyrą – gal net ir kokį perlą iš sutrūkusių mamos karolių. Atradėjas popierėlyje užrašo savo vardą ir radimo datą, pasiima lobį, o į dėžutę įdeda kitą, vienodos ar didesnės vertės, daikčiuką būsimiems ieškotojams. Vėliau internetiniame tinklapyje pažymima, kas minėtą lobį rado. Žinoma, viską privaloma atlikti slapta – aplinkiniai žmonės neturi matyti, kur paslėptas lobis. Pasakojama, kad paieškos net buvo sugluminusios policiją – natūralu, kad naktį po suoliuku šliaužiojantis žmogus sukelia įtarimų.

    Šiandien, po maždaug 12 metų nuo lobių paieškų pradžios, geocachingžaidžia apie 5 milijonai žmonių, o visuose žemynuose (Antarktidoje taip pat!) yra apie 2 milijonai lobių! Paieškų principas dažniausiai išlieka tradicinis, tačiau kartais, prieš randant tikrąjį lobį, reikia išspręsti užduotis ar įminti mįsles, kurios parodo kelią prie ieškomo objekto. Specifinė žaidimo forma gali būti žaidžiama tik naktį, kadangi užuominos ar lobiai matomi tik tamsoje. Sudėtingose klimato sąlygose – drėgnuosiuose miškuose ar minėtoje Antarktidoje lobiu gali būti kelio stulpas ar keistos formos medis. Kartais į pastatų sienas yra įmontuojamos laikmenos prie kurių prijungus savo telefoną ar kompiuterį registruotis reikia į ten esantį tekstinį dokumentą, o lobis yra ten patalpinta daina ar graži nuotrauka.

    Neabejoju, kad skaitant kyla klausimas, ar galima geocatching žaisti Lietuvoje? Taip! Lietuvoje veikia aktyvi lobių ieškotojų ir slapstytojų bendruomenė, kuri informaciją oficialiame geocaching tinklapyje. Siūlome užsiregistruoti ir išsirinkti ieškomo lobio koordinates arba pasitrainioti kur nors netoli karaliaus Mindaugo tilto Vilniuje, o gal pakasinėti prie suolelio kojos Klaipėdos senamiestyje…

    Reda Krušinskaitė, Laikas.lt

  • Šiuolaikiniai lobių ieškotojai

    Jei stebitės neįprasta kerpe ant medžio, pernelyg tvarkingai sukrautų šakelių stirta miške ar maža dėžute, priklijuota prie miesto suoliuko, gali būti, kad radote žaidimo „Geocaching“ dalyvių paliktus ženklus.

    Svarbiausia – intriga

    Į Vingio parke įsikūrusią kavinę ketvirtadienio vakarą pamažu pradėjo rinktis būrelis žmonių. Kol vieni ramiai šnekučiavosi, kiti, kiek vėluojantys, atėję pasidžiaugė, kad jau spėjo patikrinti visą parką. Dar kiti pažadėjo vėliau apžiūrėti Karoliniškes – ten dar liko neatrastų objektų. Pasitikrino duomenis navigacijos įrangoje. Tikrai: dar yra, ko ieškoti. Tačiau kol kas galima tiesiog pabendrauti ir pasidalyti informacija.

    Tai nebuvo kokia nors slapta policijos operacija. Tik visame pasaulyje populiaraus žaidimo „Geocaching“ bendruomenės Lietuvoje susitikimas. Kas kur kokius lobius radote, kokius ketinate paslėpti, gal galėtumėte užsiminti, kaip jų ieškoti, – netilo klegesys renkantis vis daugiau žaidimo dalyvių.

    Pasaulyje populiarus žaidimas į Lietuvą atkeliavo maždaug prieš penkerius metus. Dabar mūsų šalyje jį nuolat žaidžia apie pusantro tūkstančio dalyvių, iš jų apie pustrečio šimto gyvena Vilniuje. Kiekvienas jų ieško kitų paslėptų lobių ir patys ruošia užduotis kitiems dalyviams.

    Tiesą sakant, „lobis“ – kiek per skambus žodis. Patys žaidimo „Geocaching“ dalyviai jį taria su šypsena. Mažas pakabukas, ženkliukas ar net trumpas raštelis gali būti vadinami lobiu, nes čia svarbiausia ne tai, ką atrandi, o tai, kad ieškoti yra smagu.

    Žaidimą kuria patys

    Pirmasis žingsnis žaidime – užsiregistruoti interneto puslapyje www.geocaching.com. Tuomet tereikia turėti navigacijos įrangą, kuri yra daugelyje naujesnių mobiliųjų telefonų, pasižiūrėti paslėptų lobių koordinates ir mėginti juos atrasti. Jei geografinių koordinačių nepakanka, galbūt aiškiau pasidarys paskaičius lobio slėpėjo užuominą. Kartais jos būna labai paprastos, o kartais tokios, kad reikia gerokai pasukti galvą.

    Šiame žaidime nėra jokių oficialių organizatorių, vadovų ar laimėjimų. Jei paėmei kito paliktą lobį, į jo vietą padėk ką nors savo, kad ir kitas galėtų atrasti. Jei tau jo nereikia, gali tiesiog užrašyti savo vardą ir datą prie lobio paliktame lapelyje – tai bus kaip įrodymas lobio slėpėjui, kad tu čia tikrai buvai.

    Daliai žaidimo dalyvių svarbiausias tikslas – atrasti kuo daugiau lobių. Kitiems svarbiau, kad jų palikti daiktai nuvyktų kuo tolesnį kelią. Pavyzdžiui, palieki raktų pakabuką su užrašu „Noriu pamatyti Ameriką“, o paskui interneto svetainėje stebi, kaip jam sekasi ten keliauti.

    Ilgai dalyvaujantys žaidime tampa vis išradingesni – ne tik sugalvoja originalias vietas, bet kartais prideda ir papildomų užduočių. Jei nori pasiimti lobį, apeik maršo ritmu aplink ministeriją Vienoje, kitaip užduotis bus laikoma neįvykdyta.

    Slepiantys lobį turi pagalvoti ir apie tai, kad jis nebūtų matomas kitiems praeiviams ir jie jo netyčia neatrastų, o ieškantys – apie tinkamiausią laiką. Dažnai tam geriausia būna naktis – kai žmonės išsiskirsto, žaidimo dalyviai gali ramiai apžiūrėti teritoriją ir nesukelti kitiems įtarimų.

    Kliūtys nesustabdo

    Norint surasti lobį, nepakanka vien žinoti jo koordinates, kurios kartais dar pateikiamos su paklaida. Netgi negana pamatyti, kur jis yra. Kartais lobiai pakabinami aukštai medžiuose ar net ant elektros stulpų, panardinami į ežerų vandenį ar užkišami į tokius užkaborius, kur iki jų tenka brautis kone kaip per mūšio lauką.

    Du vilniečiai lobių ieškotojai prisimena, kaip kartą išsiruošė į naktinį žygį upe. Plaukė sekdami navigacijos nurodymus ir, kai lobis rodėsi jau čia pat, išgirdo garsų vandens šniokštimą. Nespėjus susigaudyti valtis bumbtelėjo į krantą, o abu keliautojai buvo nuo galvos iki kojų šlapi. Tačiau tai jų ryžto nenumalšino – nuplaukė iki tikslo, krante susirado lobį ir tik tuomet parsiyrė atgal.

    Kitas entuziastas, supratęs, kad lobis Trakuose pakabintas ant tilto, nesekė kitų pavyzdžiu ir nevargo kabarotis jo pasiekti. Jis tiesiog nuėjo į vandens dviračių ir valčių nuomos punktą ir paprašė jam išnuomoti kopėčias. Darbuotojai buvo apstulbę, kai vaikinas, pasiėmęs kopėčias, užlipo, nusikabino nuo tilto kažkokį keistą daiktą, kažką užrašė ir, grąžinęs viską kaip buvo, lyg niekur nieko parnešė kopėčias atgal.

    Nors pagal žaidimo „Geocaching“ taisykles lobio negalima slėpti privačioje teritorijoje arba tokioje vietoje, kur už patekimą vidun reikėtų mokėti, kartais vis tiek tenka susidurti su ne itin draugiškai nusiteikusiais žmonėmis. „Ieškojome lobio, kuris buvo paslėptas netoli vieno prekybos centro. Apėjome vieną kartą, nieko neradome. Grįžome dar kartą, jau sėkmingai. Kai radę lobį norėjome nueiti, atbėgo apsaugos darbuotojai ir pradėjo reikalauti pasiaiškinti, ką čia paėmėme“, – pasakojo žaidimo entuziastas Nerijus ir džiaugėsi, kad vis dėlto pavyko juos įtikinti, jog visa tai – tik pramoga.

    Paieškos tampa kasdienybe

    Žaidimo azartą pajutę dalyviai tikina, kad jiems jis – nė kiek nepabosta. Tik žiemą rečiau išsiruošia į paieškas, nes tuomet ir lobius rasti sunkiau, ir apskritai ne taip norisi kišti nosį laukan. Tačiau apskritai šis žaidimas tampa kone gyvenimo būdu. „Eiti pasivaikščioti po miestą ir nieko neveikti – kažkaip nuobodu. O kai turi tikslą, viskas tampa kur kas įdomiau“, – šypsojosi viena pirmųjų žaidimo dalyvių Lietuvoje Veronika.

    Tėvų pomėgiu užsikrečia ir jų vaikai – ne tik padeda ieškoti daiktų, paslėptų mieste, bet ir patys pradeda juo slėpti namuose. O šeimos išvykose tai tampa privalomu dalyku. Daugiausia lobių iš visų Lietuvos „Geocaching“ dalyvių surinkusi šeima per dešimt dienų Čekijoje ir Austrijoje surado daugiau nei 500 lobių ir smarkiai išsiveržė prieš kitus dalyvius. „Juk taip ir šalį pamatai. Esi priverstas pasidomėti, kad būtų lengviau ieškoti“, – šypsojosi jie.

    Jūratė Žuolytė
    Diena.lt

  • Geocaching arba – vaikystės svajonės pildosi

    Kas vaikystėj, prisižiūrėjęs filmų apie piratus, nesvajojo rasti lobį? Pamenu, mažė būdama, sodyboj buvau išraususi visai nemenką duobę, ieškodama aukso, žinoma radau tik įvairaus dydžio ir svorio akmenų. :D

    O dabar mano nerealizuotos vaikystės svajonės pildosi – vieną lobį jau radau, ir planuoju rasti dar daugiau! Jei daug keliaujat, ar mėgstat ilgus pasivaikščiojimus su draugais – gali būti kad jau esat girdėję apie šią pramogą, vadinamą Geocaching, jei ne – siūlau paskaityt blogerio Andrejaus straipsnį apie tai.

    Kai kurie žmonės rengiasi į ištisas lobių medžioklės keliones, aš kol kas grandiozinių žygių neplanuoju, bet kur nors važiuodama užmesiu akį, ar netoliese nėra kokio lobiuko – smagi atrakcija, paįvairinsianti mano keliones. Juk jau vasara! Tiesa, vieno iš dviejų lobių, kurių ieškojau, neradau… Gal patirties pritrūko. :) Bet radusi antrąjį džiaugiausi kaip mažė per Kalėdas! :D Šitokio džiaugsmo visiems ir linkiu!

    LaimesKudikis.lt

  • Lobių medžioklė

    Pagaliau ir į Lietuvą atkeliavo pavasaris :) Už lango ne tik saulutė šviečia, bet iš tiesų šilta, paukščiukai kaip išprotėję cypsi. Be abejo, norisi ir lauke daugiau laiko praleisti, tad laikas traukti dviracius, batus ir keliauti laisvu laiku į gryną orą. Nežinau kaip jums, bet mūsiškiams vaikams, nors ir patinka lauke, tačiau kartais pabosta tiesiog vaikščioti. Na, jeigu laiką leidžiame žaidimų aikštelėje, tai viskas gerai. Iš ten vaikus gali iškrapštyti tik badas, troškulys ir visiška tamsa. Tačiau ką daryti, jeigu keliaujate su vaikais ir norite apžiūrėti miestą? Arba tiesiog pasivaikščioti? Prieš metus mes atradome puikų sprendimą. Ar esate kada girdėję apie piratus? O apie tai, kad piratai visur kur prislėpė lobių? Pamenate kaip filmuke “Rūgpienių kaimas” Dėdė Fiodoras su savo augintiniais lobį kasė?

    Aš manau, kad neatsiras nei vieno vaiko, kuris nenorėtų rasti kokio lobio. Ir patikėkite, mažos kojytės gali nueiti tikrai toli, kad tik patirtų tokį nuotykį. Tikriausiai visai jau suklaidinau su savo pasakojimu ir nebežinote, apie ką aš čia kalbu. Iš tiesų tai jau ~10 metų egzistuoja toks labai smagus pasaulinis žaidimas kaip Geocaching. Jo esmė – daugybė žaidėjų visame pasaulyje slepia lobius, tada jų koordinates paskelbia Geocaching puslapyje ir registruoti žaidėjai gali tuos lobius rasti. Taisyklės iš esmės labai paprastos:

    1. Jokiu būdu negalima sunaikinti lobio
    2. Radus lobį, būtina užrašyti savo vardą ir radimo laiką knygelėje (Logbook’e)
    3. Jei lobyje yra kažkokių daiktų, tai galima paimti vieną ir į jo vietą padėti kitą. Tai gali būti bet kas – žaisliukas, moneta, tušinis, etc.
    4. Paskelbti apie radimą Geocaching puslapyje.

    Kaip gi “lobis” atrodo. Iš tiesų, jų būna įvairiausių – nuo visiškai mažulyčių, kurie dažniausiai slepiami miestuose, iki didelių dėžių:

    Vaikams be abejo, smagiausia rasti didesnį lobį su žaisliukais, tačiau net ir mažulyčiai lobiai, kuriuose yra tik siaurutė juostelė, vaikus tikrai pradžiugina ;)

    Mes šį smagų užsiemimą atradom prieš metus Prancūzijoje. Per tuos metus išviso radome 72 lobius Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Tiksliau sakant, žinojom jau senai, tik išbandėm būtent tada. Kad žaisti šį žaidimą, reikia turėti kokį nors GPS imtuvą arba išmanųjį telefoną su GPS imtuvu. Telefonai ne tokie tikslūs (jų GPS imtuvai dažniausiai nėra tokie geri), tačiau labai patogūs, ypač, jeigu turite ir mobilųjį internetą jame. Belieka įsidiegti vieną iš daugelio programėlių skirtų lobių paieškai ir jau esate lobių ieškotojas. Savo telefone galite bet kada pasitikrinti kokie lobiai yra šalia, paskaityti tikslų aprašymą ar paskaityti kitų lobių ieškotojų komentarus. Pats ieškojimas nėra labai sudėtingas, tačiau reikalauja šiokių tokių įgūdžių Juk lobiai paslėpti net ir tokiose vietose, šalia kurių praeina tūkstančiai žmonių. Teko lobius paimti kai šalia yra šimtai žmonių miesto aikštėse. Ir reikia tai padaryti, kad koks žmogutis atsitiktinai nerastų lobio ir jo nesugadintų – juk po jūsų ir kiti norės jį atrasti. Tad svarbu ne tik ateiti iki reikiamos vietos bet ir surasti konkrečią vietą, kur gi tas lobis slepiasi. Paprastai GPS imtuvas rodo buvimo vietą ±10 metrų tikslumu senamiesčiuose, kuriuose siauros gatvelės ir aukšti pastatai, jei gatvės plačios – gali pasisekti ir ateiti iki reikiamos vietos ±2 metrai. O tada reikia tiesiog įsivaizduoti, kur pats slėptum mažą dėžutę, kad rastų tik ieškantis, bet atsitiktinis praeivis nepastebėtų. Šios paieškos tikrai ugdo ne tik vaikų kantrybę :) Bet kuo daugiau randi tuo lengviau darosi. Mūsų vyresnėlis Benas jau turi puikius įgūdžius ir dažnai greičiau randa net negu aš pats :)
    Beja, turiu pasakyti, kad džiaugsmo teikia ne tik paties lobio paieškos. Tie kurie slepia šiuos mažus džiaugsmus, stengiasi juos padėti tikrai įdomiose vietose, todėl galima sužinoti ir atrasti tokias vietas, apie kurias nerašo net geriausi turistiniai vadovai. Prancūzijoje atradom ir gražių vietų gamtoje, ir sužinojome įdomių istorijų. Pavyzdžiui lankydamiesi Italijoje, Pizoje, sužinojome, kad ten yra ir dar vienas pasviręs bokštas :)
    Vilnius ir Lietuva tikrai nėra išimtis. Čia yra daugybė lobių įdomiose vietose. Vilniuje jų yra net keletas šimtų, tad yra ir čia ką nuveikti.
    Lobiuose galima rasti ne tik paprastų žaisliukų ar smulkmenų, bet ir monetų, medalių su unikaliu kodu. Įvedus kodą Geocaching puslapyje, galima sužinoti, kur keliavo moneta. Kai kurios iš jų yra nukeliavusios įspūdingus maršrutus. Mes patys keletą monetų atvežėme į Lietuvą, o vėliau jos pateko į kitas šalis. Vienos monetos tiesiog keliauja nuo vieno lobio prie kito, kitoms monetoms šeimininkai paskyrė kokią nors konkrečią užduotį. Pavyzdžiui, viena iš mūsų rastų monetų, turi nukeliauti į Trevi fontaną esantį Romoje, Šiuo metu ta moneta jau “sukorė” ~6000 km ir jau yra Italijoje, tad tikriausiai greitai ir pabaigs savo kelionę.
    Tad dabar prieš eidami pasivaikščioti į miestą ar gamtą, būtinai patikriname ar nėra kur netoliese vienas kitas lobis. Kam nesinori rasti kokios staigmenos? Tad registruokitės Geocaching.com ir išbandykite kažką naujo :)

    PS. Android telefonams pati patogiausia programėlė yra čia: Market.android.com/details?id=carnero.cgeo

    Smailyte.lt

  • Miestų lobiai. Šimtai dėžučių Lietuvoje

    Vilniaus centre yra vietos, kuriose paslėpti mažučiai lobiai. Vandeniui atspariose dėžutėse – įvairiausios smulkmenos: pieštukai ir tušinukai, ženkliukai, užsieninės monetos, kiti mažučiai suvenyrai. Didesnėse dėžutėse galima rasti ir knygas, diskus, sagas, nuolaidų kuponus, lipdukus ir įvairiausias kitas smulkmenas, kurias lobių ieškotojai palieka vieni kitiems. Tai – geocaching (graik. geo – žemė + angl. cache – sandėliukas, dėžutė). Vokiečiai tai vadina „GPS kepsnio medžiokle“.

     

    Tai pažintinis ir nekomercinis bei nevaržybinis žaidimas, o gal tiesiog turistinis laisvalaikio praleidimo būdas žaidžiamas turint internetą ir GPS imtuvą. Svetainėje GeoCaching.com skelbiami lobiai visame pasaulyje – šimtai tūkstančių vietų, kuriose galima rasti įvairiausių (nano, mikro, normalaus ir didelio) dydžių talpeles, savotiškus „lobius“. Kiekviename jų yra žurnalas su apsilankiusių vardais ir vizito data. Užduotis – rasti kuo daugiau dėžučių visame pasaulyje, taip geriau ne tik pažįstant savo gimtąjį miestą, tačiau ir įdomiausius užsienio kampelius. Taigi, žaisti galima drąsiai su savo šeima arba tiesiog su draugais – kam važinėti dviračiu tuščiai, jei galima tikslingai? Keliais GPS įrenginiais gal ir radybos bus spartesnės?

    Pradėti žaisti nekainuoja nieko ir yra visai paprasta, mat norint pradėti paieškas užtenka vos prisiregistruoti Geocaching svetainėje ir įsigyti GPS aparatą bei sekti savo koordinates jame. Kuo įrenginys tikslesnis – tuo patogiau ir lobio ieškoti, vis dėlto net ir moderniausi aparatai turi kelių metrų paklaidą. Žinoma, turintys galimybe naudoti žemėlapius ir išsaugoti koordinates – dar patogesni, mat jų parodymais remiantis galima kone visai tiksliai nustatyti kur guli ieškoma dėžutė. Šių eilučių autorius ieškodamas lobių Vilniaus senamiestyje naudojo aparatą Garmin 60CSx – patogus, jautrus ir taupus energijai bei lengvas naudoti instrumentas.

    Vos nepamiršau – kiekvienąkart aptikus lobį ir užsirašius žurnale, radęs turi teisę pasiimti bet kokį daiktą savo nuosavybėn mainais už paliekamą suvenyrą. Tiesa, tai nebūtina – galima tik prisiregistruoti žurnale (kuris kartais yra tiesiog languotas ir prikeverzotas lapas, o kartais – solidus bloknotėlis) ir paslėpti dėžutę kur radus. Tiesa, ir pati dėžutė būna įvairiausių formų – tai gali būti tiesiog dėkliukas fotojuostėlėms, aliumininė cigaro tūbelė, sandari maisto dėželė arba piršto galiuko dydžio nano cache. Būtent tokia yra pritvirtinta magnetu ant Vilniaus Baltojo tilto (iš J.T.Vaižganto gatvės pusės). 

    Vakarėja. Temsta. Dviračiu leidžiuosi į Vilniaus senamiestį ir privažiuoju užsieniečių gausiai lankomą paminklą Frenkui Zappai. Aplink fotografuojasi prancūzų turistų grupė ir stebi keistai paminklo prieigose šmirinėjantį ir tarsi kažką pametusį jaunuolį. GPS aparatas rodo – lobis turėtų būti beveik čia. Prie lobio aprašymo rasta užuomina sako „visai netoli vartų“. Po kelių minučių apžiūrinėjimo randu magnetu pritvirtintą micro cache – ir, tikrai, ji buvo visai netoli vartų. Tikrai, be žemėlapio imtuve ieškoti būtų sudėtingiau.

    Toliau planuose – Prezidentūros aikštė, koordinatės jau išsaugotos imtuve. Iki vietos – vos keli šimtai metrų dviračiu. Užuomina: „lietus“. Tuomet dar nežinojau ką tai reiškia ir tarsi išminuotojas ėmiausi ieškoti kur paslėptas lobiukas. Galiausiai susivokiu – užuomina reiškia lietvamzdį! Ir iš tikro – užkišęs ranką už tvoros bei skardinio vamzdžio, randu kitą plastikinį dėkliuką, kuriame guli dešimties angliškų pensų moneta su monarchės atvaizdu. Įsirašau į žurnalą ir lekiu toliau.

    Jau po kelių minučių Sirvydo aikštėje (taip vadiname, „prancūzparkyje“) ieškau to, ko nepamečiau – aplink susėdęs jaunimas į mane žiūri smalsiai, tarsi susidomėję. Laimei, lobis pasirodo paslėptas nesudėtingai – užkišęs ranką po suoliuku, netrukus nufotografavau futliaro turinį bei patraukiau toliau.

    Pačiame sostinės centre esančioje Vokiečių gatvėje – kita cache. Užuomina: „rask 12 ir prisėsk“. Joje – pora pieštukų. Jei kada nors gyvenime prireiks kažką (pavyzdžiui, netikėtą telefono numerį) užsirašyti būnant Vokiečių gatvėje – žinosiu kur greit rasti pieštuką). Panaši ir magnetu pritvirtinta dėžutė Šiaulių gatvėje. Ne dviračiu, suprantama, visur suvažinėti būtų sudėtingiau.

    Vėliau aplankau lobį, esantį visai šalia remontuojamos Vilniaus bastėjos. Užuomina tinklapyje: „viduje“. Na ir suprask kaip nori. Ir tik radęs suprantu – tikrai teisinga, išsami užuomina. Tiesa, pati talpelė nėra standartinė – užsukta plastikiniu alaus butelio kamšteliu. Vis dėlto, nemažiau smagi. Grįžęs namo atsiverčiu pasaulinį Geocaching tinklapį ir pasižymiu jau buvęs septyniose vietose bei padėkoju slėptuvyčių autoriams už jų darbą – esu smalsus, tad ieškoti visad smagu. Vilniaus žemėlapyje rastos vietos pavaizduotos šypsenėlėmis, tad džiaugiasi ir kompiuteris.

    Geocaching entuziastų yra visame pasaulyje – daugiau nei šimtas šalių visuose kontinentuose (tame tarpe ir Antarktidoje) savyje slepia įvairiausius radinius. Nuo pat 2000 metų užsiėmimas plinta ir nuolat suranda naujų savo gerbėjų. Tiesa, kartais dėžutes randa ir vandalizuoja (pavyzdžiui, pavagia) atsitiktiniai praeiviai, radybų liudininkai ar patys Geocaching judėjimo nariai. Bet kas jiems iš to, argi malonumo jausmas sutrukdžius džiaugtis tūkstančiams turistų ieškojimo ir pažinimo džiaugsmu?

    Taigi, pamatę kur nors aplink su mobiliu telefonu tūpčiojantį ir besižvalgantį jaunuolį neskubėkite jo įtarinėti ar kviesti policijos – tai tiesiog gali būti vienas iš lobių ieškančių. Tik jo rankose ne mobilus telefonas, o GPS koordinates nustatantis įrenginys. Pavyzdžiui, delninis kompiuteris.

    Augustas Didžgalvis, Delfi.lt

Į viršų